Filmo "Gėlės" treileris.

Giedriaus Zubavičiaus interviu.

Režisierių G. Zubavičių kalbina filosofas, VU Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius.

Pats esi nenaujas žmogus kine, bet tai yra pirmas tavo filmas ir todėl visada kyla noras paklausti apie pirmą, pradžią, apie debiutą, nes tai yra, tarsi metafizinė, beveik sakralizuota tema – pradžia, arba tam tikras pirmas kartas... tad kaip pats vertintum šį savo kūrinį kuris vis tiek yra pirmas?

Ką aš manau apie šį savo darbą?

Na gal apie pačią pradžią, pradžias ir impulsą. Ar atrodo tau, kad šis darbas kyla iš debiutinio impulso, ar tu pats jau jautiesi  esąs labai jau brandus žmogus, kuris tik atsitiktinai debiutavo vėliau...

Tu teisus - branda, ir tikrai ne gyvenimo pradžia , pagal Dantę gal jau net ne pusiaukelė, o daugiau nei pusiaukelė, nes man jau keturiasdešimt metų.

Projdia zemnuju žizn‘ do poloviny, ja zabludilsia v sumračnom lesu... 
Tu tai turi omeny?

Literatūros istorikai, studijavę rašytojo užrašus, paskaičiavo, kad minimas amžius yra trisdešimt penkeri metai, todėl man ir kilo noras pasakyti, kad tai yra daugiau nei pusė (šypsosi). Bet iš tikrųjų – buvau visiškoje pradžių pradžioje. ...... Ir sąmoningai norėjau sau tą pradžią palengvinti, sukurdamas labai paprastą siužetą, paprastą dramaturginę istoriją. O galų gale tai buvo ypatingai nepaprasta. Tačiau, sukūręs filmą, dabar jau į daug ką žiūriu naujai, kitaip, nes visų  pirma išgyvenau beprotiškai intensyvų metą, kuris daug atvėrė, tiesiog kaip pasakoje.

Pats esi šio filmo scenaristas ir režisierius. Ir iš tikrųjų čia kita tokia fundamentali tema, koks yra santykis, tarkim, tarp žodžio ir žodinio sumanymo ir galutinio vaizdo, kaip realizacijos?

Visų pirma yra keletas dalykų. Pirmas dalykas praktiškas, kai parašiau scenarijų ir tos dramaturginės vietos, kurios turėjo būti nešančios, kertinės, kitaip tariant emociškai stipriausios popieriuje, sumontavus filmą, jos visai neveikė, buvo emociškai neveiksnios... Tai vienas potyris, kad scenaristas nebūtinai turi būti režisierius. Tai buvo lyg testas sau, ar esu taip pat ir režisierius, kuris vaizdais įkūnija tai kas parašyta, tai šį egzaminą sau išlaikiau, nes kino kalba, kuri reikalauja režisierių būtinai žinoti, ką reiškia stambus planas, artimas planas. Bet sau testas visų pirma, ką sako perkeltas iš scenarijaus sprendimas, kino gramatikos prasme, kodėl kamera dabar juda ant bėgių, sau atsakiau, kad galiu būti režisieriumi, o scenaristas esu jau senokai...

Tačiau mane domina ir kaip kino teoretiką ir iš tikrųjų tai, ką tu sakai tik patvirtina tą mano įsitikinimą, kad rašytinio teksto tiesiogiai į vaizdą išversti negalima, tai yra tam tikras specifinis vertimas, kuris visuomet yra netiesioginis. Tarkime, jei tekste buvo tam tikros raktinės intensyviausios vietos tekste, tai savaime jų negalima taip tiesiogiai perkelti į tekstą, reikia kažkokių papildomų sprendimų vaizdinių.

Visiškai esi teisus.Ir dėl to šitas debiutas man yra be galo svarbus, nes neturiu laiko daug mokytis. Neturiu daug galimybių mokytis. Esu pakankamai imlus. Ir šia prasme yra privaloma konvertacija, tarp to, kas parašyta, ir tai kas yra rodoma. Visų pirma privalomas mokėjimas vizualizuoti tai, ką nori pasakyti.

Yra daug tokių įvairiausių strategijų: tarkim viena iš tokių strategijų, aišku, ypač susijusių su tokiu komerciškai neva sėkmingu kinu, kad ieškoma tam tikrų išskirtinių siužetų ir mes žinome, tarkim visa Holivudo industrija taip dirba, jei realybėje atsiranda kažkokia išskirtinė istorija, tai iš karto nusiperkamos teisės į šitą istoriją ir paskui vyksta jos ekranizacija. Jeigu, aišku,  realybė nepasiūlo tokių istorijų, tuomet jos yra tarsi sugalvojamos. Mes juk mename tokius sėkmei pasmerktus filmus, kaip Spilbergo „Jūros periodo parkas“ ar dar kas nors. Juk tai yra visiškai fantastinė išgalvota istorija... Na, o pasižiūrėjus tavo filmą nepasakyčiau, kad visiškai kasdienė istorija, bet nepasakyčiau, kad ir yra visiškai fantastinė istorija.   Tavo manymu, koks turtėtų būti scenarijus? ar jis turi būtinai būti fundamentaliai išskirtinis, ar galima kalbėti apie kažkokius esmiškus, fundamentaliausius dalykus, apie žmones, kurie yra natūralioje savo gyvenimo eigoje?

 Jeigu tu paklaustum, kaip aš pats matau savo vietą šiame kontekste, tai yra istorijos sukūrimo ir to kaip aš ... tavo klausimas yra platesnis į kurį norisi plačiau atsakyti, tai visų pirma priklauso nuo ...
Nes aš pats pagalvojau tokį dalyką, kad išskirtinio siužeto ieškojimas ypatingai nuskurdino tų siužetų atradimą. Geriausias pavyzdys amerikiečių kino kultūra, kai kažkada buvo pasakojamos nuostabios istorijos,  turiu omeny žiūrovų akimis - įstabios istorijos. Ir kai atėjo metas ieškoti  išskirtinių istorijų, (nes tos greitai išsisėmė), kas beliko scenaristams? Jiems juk reikėjo uždirbti duoną, tuomet jiems ilgai reikėjo krapštytis nosį, (atsiprašau už tokią vulgarią pastaba, kad sugalvotų kažką išskirtinio.  Tai yra juokinga. Aš tą mažytį modelį mačiau ne kartą scenaristų kursuose, kaip scenaristai vargina,  kankina istorijas. Tai yra graudu ir apgailėtina. Ir aš labai džiaugiuosi kad man Dievas davė gebėjimą kurti autentiškas istorijas, neimituojant  jų ir nesikankinant prie tų istorijų. Kitas dalykas - tos istorijos sunkiai gimsta. Bent jau priešistorijoje nuo gyvenimo modelio potyrio, kurie yra neišvengiami dramaturgijoje, nes scenaristas kaip ir dramaturgas kine,  yra labai pasmerktas žmogus. Tai va tokia yra takoskyra tarp industrijos reikalavimo sukurti tą vadinamą  įdomią istoriją ir kitas dalykas kad... tą įdomią istoriją tiesiog išgyventi paprastai... kai tas stebuklas ateina tau, nelaukiant. Europiečiai turi mažiau šansų, negu amerikiečiai kurti gudrias istorijas. Ar bent tie, kurie čia yra. Čia yra kino kultūrų takoskyra.

Tavo filmą pasižiūrėjus ar paskaičius jo sinopsį ar santrauką, jį galima tikrai pristatyti taip, kad atrodys kažkokia išskirtinė istorija: berniukas, paauglys, gėlių pardavėjas, sudega namas kartu su jo tėvais ir mylimu katinu, ir galima daryti prielaidą, tik prielaida, jog jis pats tą namą padegė, galima užrašyti kaip išskirtinę istoriją, nors tai nėra parodyta kaip kažkoks veiksmo filmas. Tai kas šiuo atveju buvo svarbiausia, ar tam tikra patirtis, ar veiksmai yra išvedami iš patirties? Nes be jokios abejonės tai nėra veiksmo kinas?

Ne, jokiu būdu, nors realiai, parašę scenarijų šitą filmą galima buvo nufilmuoti dešimtyje skirtingų pavidalų, tą patį siužetą, tai jau būtų mano stilistiniai sprendimai ir netgi tą patį sinopsį dėl to tas suabsoliutinimas nesigilinant kad scenarijus yra svarbiau už viską jis yra ne iki galo toks aiškus ir paprastas, tai mano šita istorija kaip ir tu pastebėjai, kad lygtai yra paprasta ir klostosi paprastai. Bet realiai, tai joje yra daug fundamentinių įvykių, kuriuos aš pabandžiau papasakoti per gana trumpą metražą. Jame yra labai nedaug dramaturginių įvykių, iš esmės - vienas, du, trys..

Ar tada galima pasakyti kad tarsi prisijungia prie taip vadinamosios poetinio kino tradicijos, ar čia vis dėl to reikalas visiškai kitoks yra? Ar čia mes turim reikalą visiškai su kitokiais terminais su kitokiais įvardinimais?

Pastaruoju metu dažnai pagalvodavau apie Pazolinį ir ką jis norėjo pasakyti -  poetinis kinas ir man atrodo kad būtent šita patirtis, praktiškai realizuojant filmą, man kažką padėjo paaiškinti Pazolinio semantikoj ir kino semiotikos paieškose. Iš esmės poetinis kinas yra ne tai kas yra tiesmukai suprantama, kaip vizualus plastinis filmas, kuris remiasi lyg ir vaizdu, tai mano manymu yra visiškas supaprastinimas to ką kažkada pats rašė Pazolinis, apie poetinio kino, tą kategoriją, kuris yra jo terminas kinotyros kontekste, tai iš esmės eina kalba apie eilėdarą, suprantama, kad eilėdara ir eilėdara  gramatikos kontekste. Aš pats esu skaitęs daug Pazolinio poezijos ir  matęs visą jo kiną ir man dabar aiškiau ką jis norėjo pasakyt. Tai iš esmės, poetiškasis filmas yra tas, kuris be abejonės ir remiasi vaizdu, bet vaizdu kaip gramatine vaizdų objektu, kuris yra sudarytas iš gramatinių dėmenų nes pati eilėdara yra skirtinga. Tai yra įvairūs ritmai, rimai tai yra ir tai kad žmogus rašo netgi laužydamas tradicinę eilėdarą. Tas pats Pazolinis arba  Ezra Paundas, jis išlieka visų pirma meta gramatikos kontekste bet kokiu atveju. Jis netgi nedėdamas kablelių, ir jisai savo struktūriniais, sakykime sprendimais, paiso sklandžiai kalbą. Tai šia prasme, jeigu fundamentine prasme, be abejonės, tai yra mano susidūrimas su tuo kad kinas yra poetinė kategorija – poetinis kinas, jis yra vaizdinis.
Tai yra montažas, stambus planas su toliu, arba vis dėl to kad rodyti bendra planą naudoju bėgius, arba vietoj to kad rodyti tiesiog einantį herojų, kamera ant bėgių juda tuo pačiu greičiu kaip eina herojus. Visą tai yra be abejonės gramatikos klausimas, bet poetinė gramatika mums leidžia būti drąsiems ir išnaudoti visas kino galimybes.

Aišku. Pazolinis tuomet labai sąmoningai, tą poetinį kiną, poetinio kino sampratą, priešpastatė kinui kaip prozai, kur tarsi yra toks visiškas atsitiktinis fiksavimas, negu dokumentinis, neišnaudojant visų kino ten kažkokių specifinių sudėtybių.  Bet lietuviškam kontekste, tas poetinis kinas, šita sąvoka, šitas išsireiškimas, dažnai turi ir tokią negatyvią prasmę, dažnai yra sakoma, kad lietuviai, jie nebemoka papasakoti tokių labai labai paprastų istorijų kine, todėl užuot pasakoję kažkokias paprastas istorijas jie prisidengia vaizdais, kurie neva turi turėti tokias poetines, kažkokias prasmes, ir todėl labai dažnas lietuvių kinas jis būdavo labai panašus į tam tikrą paveikslų rinkinį, tai yra puikūs operatoriniai darbai, ir iš tikrųjų ten galima sakyti puikios mezoscenos, bet vienas vaizdas atrodo sunkiai kabinasi su kitu ir todėl ritmas yra sutrikęs arba iš viso jo nėra.

Čia įdomus dalykas yra, poetas kuris nėra iš esmės poetas, o bandantis žodžiais ir forma, kuri suteikia laisvę ir netgi neišprusimą literatūrinį, tai yra vadinama poetiniu kinu labai dažnai, o iš tikrųjų, Pazoliniškąja prasme poetinis kinas yra milžiniškus reikalavimus keliantis, savo iš esmės,  ir tai kas yra lietuviškojoj  tradicijoj, poetinis kinas tai yra noras pasilengvinti sau uždavinius, nes be abejonės tai reikalauja mažiau dvasinių pastangų, tiesiog žaisti vaizdais, duoti  visą valią operatoriui, nes operatorius labai dažnai kino industrijoje, aš tai pastebėjau, yra talentingesnis už režisierių, tai yra fenomenas mano manymu. Ir papasakoti istoriją reikia pastangų žymiai daugiau. Reikalauja žymiai daugiau pastangų negu papasakoti istoriją, nes žmogus sako: - Čia poezija aš rašau kaip noriu. O tenka paskaityti tą patį Ezrą Paundą - tai yra beprotiškos koncentracijos ir drausmės rezultatas. Aš tai pabrėžčiau – didžiulės koncentracijos ir drausmės. To ko gali sau nekelti kaip uždavinio vadinamo poetinio kino autorius – aš tiesiog parodysiu vaizdais. Bet jeigu žmogus nusprendžia dar panorėti ir kurti metapoetinius kriterijus sau kelti, tada jau tampa viskas sunkiau, be abejonės. Tai šia prasme, šitas mano filmukas, gaila kad jis grynąja prasme yra daugiau poetinis negu metapoetinis.

Aišku. Kai kalbama apie skirtumą tarp poezijos ir prozos tai kalbama apie būdą kaip filmas yra sukonstruotas, turiu omeny poezijos ir prozos Pazolinio prasme. Bet galima kalbėti apie tam tikrą turinį, nors kalbėti yra ganėtinai sunku, kadangi filmuko pagrindiniai personažai yra paaugliai, ir man atrodo kad tai yra pati pavojingiausia tema, kodėl? Todėl kad lengviausia yra pasiduoti stereotipams, nes kiek aš dabar prisimenu , filmų apie paauglius, tai jie iš tikrųjų yra  ypatingai stereotipizuoti, tai yra tam tikros brendimo problemos, kur ten tarkim - prasigeria, susideda su kokiomis nors chuliganų grupėmis, pirma seksualinė patirtis ir taip toliau ir panašiai.. Ir labai daug yra tokių stereotipinių kažkokių kotų... Tai kodėl, klausimas būtų toks, - Kodėl čia stereotipų centre yra paaugliai, kurie sąmoningai, tarsi traukia daugybę įvairiausių stereotipų, ar buvo būtent noras kaip tik galynėtis su tais stereotipais ir labai sąmoningai bandyti jų vengti?

Vaikus pasirinkau dėl kelių priežasčių, visų pirma, tai akimirkai kai nusprendžiau pasirašyti sau scenarijų būtent pirmajam filmui  - trumpam, nes ilgametražių projektų scenarijų  turiu pasirašęs jau iš anksto, jau kuris laikas. Tai mano laimei/nelaimei mano dėmesys užstrigo būtent už realių personažų - tai yra vaikų, kurie iš metų metus ir tie patys vaikai vaikštinėja miestu, ir pardavinėja gėles, tai šia prasme, tai buvo labai rizikingas mano pasirinkimas – spontaniškas. Ir kitas dalykas kad supratau - aš daugiau pasimokysiu būtent dirbdamas su vaikais, nors tai yra labai rizikinga. Kaip ir tavo klausimas tai užfiksuoja kad gali sugudrauti ir pasinaudot kelias dramaturgines klišes ir papasakoti istoriją. Aš kaip tik to ir vengiau, dėl to yra labai mažai socialinių epizodų. Apie jo, pagrindinio herojaus, socialinį statusą, socialinę terpę.. Papasakojau apie vienintelį trumpą dialogą su tėvu. Ir nusprendžiau kad į filmą, kadangi jis yra trumpas, visgi ,reikia pabrėžti, o ne ilgas, pasitenkinti tik šita istorija. Gal tai buvo ir mano klaida nes jeigu būčiau sukūręs dar du papildomus epizodus, būtų mažiau poetikos, daugiau prozos – gerąja prasme, bent jau proporcijų požiūriu. Ir kitas dalykas, nežinau, man tiesiog visą laiką norėjosi savo dramaturgijoje naudoti vaikų personažus nes jie papasakoja, padeda man asmeniškai kai ką tokio svarbaus išreikšti. Ir iš kino istorijos mes patys galim prisiminti tik labai mažai įspūdingų filmų su vaikais.

Aš irgi galvoju apie ten Triufo 400 smūgių

Taip, Ir dar keli

Na dar keli, iš tikrųjų, kurie tikrai įsimena..

Taip

Kurie įsimena nes jų tikrai nėra labai daug, arba jie kažkokie kiti papuola iš karto į tam tikrą žanrą, kur na jau ten vaikiškas kinas.

Aš norėjau šito išbandymo, sąmoningai jį kūriau. Tai nežinau ar tai iš esmės buvo mano, kaip noro visgi nesinaudoti gudrybėmis, klišėmis, arba pasislėpti už aktorių neišmanymo, ir pasiremti tuo kad nesuvaldžiau aktorių, todėl man nepavyko ar pavyko. Tačiau šia prasme, be abejonės, yra labai sąmoningas mano noras per pirmą debiutinį filmą, maksimaliai pasirengti kitam jau, ilgo metražo filmui

Mano viena kolegė sako:  Va tik kad ateinu su kamera kur nors, (ji video menininkė), ir iš karto kažkas pradeda vykti kas nors, aišku aš šypsausi kai ji taip sako, čia jau jos tokia akis  nugludinta, kad ji iš gyvenimo vistiek jau ima siužetus ir tam tikra prasme ir režisuoja, ji gi nemato tam tikrų, pavyzdžiui santykių tarp žmonių, kaip kas ten vyksta, bet  iškarto jos galvoje vyksta tam tikra režisūra, tik tiek kad medžiaga, ta režisūrinė tai yra tam tikri personažai kurie realiai šitoj vietoj galbūt tiesiogiai nevaidina, tai dabar šitą aš prisiminiau kaip pats sakei, kad tą pačią mintį filmo tau padiktavo visiškai realūs gėlių pardavėjai, kurie ir didžiuma vaidina šitame filme tarsi patys save, ar ne? Tai kaip atrodo kinas kuris šia prasme režisuoja patį gyvenimą?

Mano manymu kinas niekada nerežisuoja gyvenimo. Geriausiu atveju autorius pabando būti kuo talentingiau pats gyvenimo režisuojamas. Tas pats kaip pavyzdys tavo draugės video menininkės, kad kai tik jinai  ateina į erdvę su kino kamera ir gyvenimas padeda kažką jai pasakoti. Tai yra tik tai jos kūrybinio, dvasinio, žmogiško metodo būdas. Be jos tas gyvenimas slysta. Ir jei kalbėti apie mano vaikučius, tai iš esmės labai primityvus dalykas privertęs mane parašyti šitą siužetą. Tai yra istorijos neadekvatumas. Čia vaikai gėles pardavinėja nakty. Iškilo klausimas, žmogiškas:  o kur tėveliai?  Ar jiems nebaugu kad vaikas velniai žino kur vaikšto gatvėmis. Jeigu nebūtų buvusio šito dramaturginio mano asmeninio intereso kaip stebėtojo, nebūtų buvę šito scenarijaus, nes tada iš viso nėra jokios čia istorijos ir jokios dramaturgijos.

Tai vadinasi, filmas yra be galo egoistiškas, tai yra tavo interesas arba tavo tyrimas. Kodėl aš dabar sakau šitą žodį - tyrimas?  Čia mūsų tokių teoretikų, filosofų tarpe yra įvairių skeptikų, kurie kalba apie menininkus, o ką dabar dažnai  menininkai daro, jie pristato tam tikras parodas arba menines akcijas „ brūkšnelis“ tyrimus. Nežinau gal tu nesi tai pastebėjęs,

Nesu.

Tai būna dažnai pristatyta ne paroda, o pavyzdžiui, tam tikras meno kūrinys „brūkšnelis“ tyrimas.

Nesu užfiksavęs šito.

Ta prasme, norima akcentuoti kad menininkas meninėmis priemonės atlieka tam tikrą tyrimą. Ir vadinasi ką reikia vertinti, tai ką jis pristato, ne vien tik kokio meno kūrinio kokybę, bet reikia tyrimo medžiagą vertint.

Na taip, čia vėl išlenda ta pati gudrybė kaip su poetiniu lietuvišku kinu. Atskiriant poetiniu lietuvišku, atskiriant nuo Pasolinio naudojamos kategorijos – poetinis kinas.

Bet žinok ne visada tas tyrimas yra blogas.

Anaiptol, to ir net nelemčiau, priklauso nuo žmogaus tyrimo gylio ir nuo jo talento ir ką jis tiria. Tai irgi, kas jam įdomu. Nes šiuo atveju egoizmas mano buvo tas, tiek kiek aš pats esu gyvenime egoistiškas, jau darydamas šitą filmą. Menininkas negali būti ne egoistiškas, sukrėtęs daugybę žmonių, tam kad jie padėtų pačiam aiškintis tai kas man įdomu.

Tai iš tikrųjų tu tada pripažintum, kad tas kūrinys yra kaip tavo asmeninis tyrimas meninėmis kino priemonėmis.

Šia prasme taip. Bet tyrimas man tada nepatinka, norėčiau tada pabandyti spontaniškai atrasti kitą žodį. Net ne tyrimas, - tirti gyvenimą. Ne tyrimas, nes man tyrimas išmeta vieną dimensiją, tai yra jaudulį. Nes aš į tuos vaikus žiūrėjau su jauduliu. Aš išgyvenau tokią pačią vaikystę, tiktai kitokiu požiūriu. Ir aš tuos vaikus bet kokiu atveju mylėjau šiame kontekste. Gėlės, naktis, jeigu haiku parašyčiau. Gėlės, naktis, laukimas, laukimas... Paaiškinamasis kategorijoj, tėvai kurie galbūt nelaukia. Aš kalbu apie semantiką. Ir į šitą haiku eilutę, bet jinai bus jau daugiau negu trieilis, įrašyčiau dar keletą dalykų. Taigi ne tyrimas, bet aš galvoju koks čia žodis būtų tikslesnis.

Na matosi kad esi ne mokslininkas.

Esu ne mokslininkas.

Bet ką aš turiu omeny, kad jeigu tu manai kad žodyje tyrimas negali būti aistros ir emocijų, tai tu labai klysti.

Jis neišvengiamas, visi tyrimai yra su aistra..

Geriausi tyrimai visuomet būna labai aistringi ir emocionalųs.

Tai aš neabejoju, neabejoju. Gal aš tiesiog nesuvaldžiau tavo klausimo iki galo.
Tai šioj vietoj pasiremsiu tavo žinojimu kad tikrai tai yra tyrimas.

(Nusijuokia) O jeigu mes pasakytume taip, yra dvi skirtingos, pavyzdžiui eksperimento, na tokios sampratos visiškai, tokia renesansinė ir naujųjų laikų. Tai renesansinėje, eksperimento maždaug visoj procedūroje pats eksperimentatorius dalyvauja eksperimente. O naujųjų laikų eksperimente, jau eksperimentatorius atsiriboja nuo eksperimento. Tai čia greičiausiai tada galima daryti tokią prielaida kad tavo yra toks renesansinis eksperimentas.

Ačiū už šitą įvardinimą, nes aš klausydamas jau tavo klausimo, galvojau kad aš turbūt esu tas renesansinis. Man įstrigo vienas susirašinėjimas tarp dviejų Italijos poetų ir rašytojų Emilijo Gados, ir kito, dabar nepamenu vardo. Ir Gada rašo savo draugui: Kaip yra skaudu kad kažkada meno objektas buvo kurti grožį, o dabar yra objektas saviraiška, išreikšti save. Sako, mes skurstame kiekvieną akimirką. Nes kategorijoj sukurti grožį, bet grožis čia jau atskiras būtinas papildymas šitos kategorijos yra labai sunkus ir sukilninantis tavo kūrybą, tai ką tu nori daryti. Nes išreikšt save, kas dažnai būna tas egocentrizmas, tyrimuose dažnuose. Aš manau Nerijau, kad tiesiog sociologiškai nuostabių tyrimų yra mažai.

Ne, tai sociologija, tai taip, tu paėmei tokį statistinį.

Todėl aš taip agresyviai reaguoju į tyrimą statistinį, nes tenai yra mažai talento

Tai aišku, aistros neturi būti statistikoj.

Šiuolaikinis modernus menas labai dažnai iš eliminuoja kažkada buvusius privalumus, elementarius reikalavimus. Tai yra, byloti tauriai, gražiai, ir su atsakomybe. Tai šia prasme aš esu klasikinis menininkas. Ir netgi tai pasakysiu, Nerijau, dabar grįžtant prie filmo. Pasikviečiau operatorių kuris buvo visiškas klasikas tam tikrąja prasme – Fabio Zamarion. Nes jis kūrė klasikiniu principu, va kaip nekeista, kad dirbo su kino modernistais: Coppola, Bertolučiu, Tornatore, Emanueliu Crialėze ir kitais meistrais. Ir aš supratau kad tai yra mano estetinis raktas, mano tyrimas yra per jo akutę, tokią akį, nes mačiau jo nufilmuotą filmą.

Čia iš karto pats mestelėjai tam tikrą man būdą tave paprovuokuoti, nes tu sakei kad labai dažnai būna kai operatorius būna žymiai stipresnis už režisierių. Ar nebijai kad tavo filmo atveju taip pat yra?

Neabejotinai... Jis yra už mane žymiai stipresnis, bet aš pasakiau gi Nerijau kitą žodį, aš sakiau žymiai talentingesnis ne stipresnis. Talento požiūriu, čia yra klausimas tiktai tarp Dievo ir manęs, čia  mūsų privatus reikalas yra. Mes esam vienodos dvasinės konstrukcijos ir galbūt panašios talento prabos. Bet tai nereiškia kad mes esam šioj vietoj lygiaverčiai. Jisai jau dvidešimt penki metai mato pasaulį per savo instrumentą. Aš kaip scenaristas, pasaulį matau per savo instrumentą tiktai keli metai, jeigu taip susumavus mano rašymo nerašymo etapus. Ir jisai yra žymiai stipresnis už mane, nes jisai nesiblaško senai. Ir šia prasme, be abejonės,  jis yra stipresnis ir mano koks buvo sprendimas, - žūt būtinai pradėti savo pirmą filmą su žmogumi, kuris man galbūt per tris minutes paaiškins kad pasakojimas yra, pasakojimo būdai yra įvairūs, kamera juda, kamera stovi, kamera stebi, kamera gilinasi. Man reikėjo šioje vietoj tokio talentingo žmogaus ir tokio kilnaus. Ir ačiū Dievui kad tai įvyko. Kas nesimato galutinai rezultate. Nes ne mano nosiai padaryti adekvatų rezultatą ką operatorius gali. Bet mes sutarėm ties vienu, net nekalbėdami, šitas filmukas yra kuklus. Bet pora dalykų nudžiugino ir jį iš mano atradimų, buvo be abejonės, jis pamėgo šitą istoriją, tik gaila kad scenarijus buvo išdarkytas filmuojant ir tą išdarkymą bandžiau kažkaip tai sušvelninti montuodamas

Ar tada baigiant, galima pasakyt kad tas pats filmas yra tam tikras eksperimentas, kurio rezultato tu pats prieš filmuodamas negalėjai numatyt?

Absoliučiai. Aš pasielgiau visiškai rizikingai ir neleistinai. Ačiū Dievui kad pats buvau prodiuseris, nes jeigu tai būtų kitas prodiuseris būtų ne pagarba jam ir jo sakykim pasitikėjimu manimi, aš nutariau visiškai rizikuoti, visiškai rizikuoti... Nes čia yra mano prigimties klausimas, be abejonės, absoliutus eksperimentas, bet labai rimtas. Ir kiek sąžiningas - nesu tikras, net nesu tikras ar čia visuose akimirkose buvau sąžiningas taip elgdamasis, nes sukūriau sudėtingą situaciją daugeliui žmonių. Nebuvau pasirengęs šitam filmui, bet paradoksaliai esu pasirengęs dabar žymiai stipriau kitam filmui. Tai va.

Ačiū.

Ačiū Jums.

Filmas dalyvavo tarptautinių kino festivalių konkursinėse programose:

Tampere (Suomija),

Luebec (Vokietija),

Evora (Portugalija),

Molodist tarptautinis kino festivalis Kijeve (Ukraina),

Bruege (Belgija),

Bhopal (Indija).