EL CHOCO SAGRADO (Šventas Baltasis)
Jonas sename „Fordo“ taksi rieda Bolivijos sostinės gatvėmis... Dairosi, gatvėse mato žingsniuojančias indėnes – bolivietes. Kai kurios margais spalvingais sijonais, siurrealistiškai ir neįprastomis eisenomis judančios moterys. Prasilenkia automobiliai, prie šviesoforo lygia greta sustoja tamsus, amerikietiškas, prabangus automobilis, Jonui suvirpa širdis... Akimirką jis pagalvoja, kad tai Jie... Sarkastiškas prabangaus gangsterių automobilio vairuotojas žiūri į Joną labai tiesmukai iki tos akimirkos, kol užsidega žalia šviesa. Kaip tik tuo metu užgęsta gangsterių automobilio variklis. Jono taksi nuvažiuoja...
JONAS (vidinis monologas). „La Pasas kaip ąsotis, kupinas pigaus vyno. Mane nugirdė šis vynas. Ir tas kvaitulys man padėjo eiti, žingsnis po žingsnio. Be baimės tamsoj užkliūti už kažko ir nuvirsti. Vynas mano žingsnius pavertė plastiškais, o kojas – reginčiomis kelią. Ne tiek aš, kiek mano kūnas, persunktas vynu, nebijojo nieko.“
Prieblandoje takeliu nuo kaimo tolsta Daisy.
DAISY (vidinis monologas). „Kai išgirsdavau šunų lojimą, dažnai skaičiuodavau, kiek kartų suskalija mūsų šuo. Jei jis amsėdavo 5 minutes, tai suprasdavau, kad jis loja apie mano dabartį. Kai šunys pradėdavo staugti, jie man pasakodavo apie mano ateitį. Užtat mylėjau tuos šunis bene labiau nei savo brolius ir seseris. Bet buvo metas, kai jie nutilo ir kelias dienas neišleido nė garso. Tada viską supratau: mano ateitis nugarmėjo į prarają. Pamilau. Visam gyvenimui. Atsisveikinau su šunimis ir neištariau nė vieno žodžio artimiesiems – ne jiems suprast, kodėl tomis dienomis šunys nustojo loti ir staugti. Turėjau išvykti, kol šunys nesulojo. Daiktų turėjau nedaug. Kišenėje – keli pesai. Pėsčiomis keliaučiau savaitę. Bet šį kartą skubėjau, savaitės neturėjau. Pirmą kartą gyvenime kažkur skubėjau. Gal kas susimylės ir pridės prie mano turtų dar 18 pesų.“
Jonas, lengvai tempdamas juodą lagaminą su ratukais, įvairuoja į oro uosto salę. Saujelė vaikštinėjančių žmonių. Policininkai, uniformuoti oro uosto darbuotojai.
JONAS (vidinis monologas). „Tu kažko bijai? Ne, aš nieko nebijau! Nes tavo kraujas sumaišytas su vynu? Ne, aš tiesiog neturiu ko bijoti. Tikrai? Na, taip! O turėčiau kažko bijoti?“
Jonas prieina prie monitoriaus. Susiranda akimis reikiamą eilutę: 7-45 GÖTEBORG GATES 6.
Kelių policininkų apsuptyje, kambarėlyje su storomis šarvuotomis durimis.
POLICININKAS. Neturite nieko draudžiamo?
JONAS (vidinis monologas). „Esu tikras! Na, taip! Kodėl tu taip ramiai klausi, lyg žinotum, kas mano juodajame lagamine?“
Jonas iškrauna ant stalo lagamino turinį: keleri marškiniai, kelnės, pora molinių vyno ąsočių, kitos smulkmenos. Tas pats policininkas kelias akimirkas žiūri Jonui tiesiai į akis. Paskui lėtais judesiais, lyg žinodamas, ko ieško, pradeda ardyti lagamino konstrukcijas. Daisy autobuse. Kažkas užmoka už bilietą. Kelionė.
DAISY (vidinis monologas). „Kai išvažiavau ir jau nutolau tiek, kad nebuvo girdėti šunų lojimo, ir jau net negirdint (tik suvokiant), jie vis dėlto suskubo loti ketindami grąžinti mane į praeitį. Tada žinojau, kad myliu ir kad mano meilė kaip ši bedugnė, kurios aš pirmą kartą išsigandau.“
Už autobuso lango – praraja.
PAKELEIVIS (vidinis monologas). „Jos akyse pamačiau bedugnę ir baimę. Nuostabus vaizdas – bedugnė ir baimė. Dėkingas Dievui: už kelis pesus nusipirkau reginį, kuris man priminė Annos akis, kai ji tą naktį pasibeldė į mano namus ir pasakė: „Viską palikau, ėjau aštuonis kilometrus pėsčiomis lydima tik savo šuns.“ Tamsoje, pasišviesdamas žiebtuvėliu, pažvelgiau tam šuniui į akis. Jose buvo užrakinta Annos ateitis. Ačiū tau, moterie, kad neturėjai 18 pesų.“
Daisy autobuse, už lango – smėlis, smėlis, smėlis... Jonas stovi pasirėmęs į kalėjimo lauko aikštelės sieną. Maždaug 10 vyrų lošia futbolą. Įmušamas įvartis. Kiti kaliniai šūkauja. Vyksta statymai – lošiama iš pinigų.
JONAS (vidinis monologas). „Šie vyrukai aploštų Geteborgo AIK. Jiems nėra ko prarasti. Jie kovoja už gyvenimą.“
BARBA CHOCA. Fuck, reikia keisti vartininką. Va, matau. Sniegas... O gal „koka“... Tuoj bus aišku.
Prieina prie Jono. Kalbasi. Pasiūlo stoti į vartus. Jonas vartuose. Vyrukas fiksuoja statymą. Kiti kaliniai šūkauja savo statymus.
BARBA CHOCA (vidinis monologas). „Geras vartininkas neturi norėti laimėti ir įmušti. Turi norėti nepraleisti. Jei vartininkas pavydi puolėjams, tada – viskas. Geras vartininkas tas, kuris viską jau prarado. Šitas El Choco man tinka. Jo akys – kaip šuns, žiūri tik į praeitį. Už nugaros. Reiškia, tik į savo vartus, o ne į priešininko.“
BARBA CHOCA. Chulio! Tu, buvęs Centrinio banko valdytojau! Kur tavo pesai? Atrišk naują maišelį. Žinau, kur esi pakišęs. Ir jokios kokos! Koką gali siūlyti Pastoriui ir savo prostitutams!
Varžybų stebėtojai garsiai juokiasi. Chulio ramiai stebi.
CHULIO (vidinis monologas). „Na, taip... Barba Chocai nuskilo. Tas El Choco – teisingas pasirinkimas... Jo šuniškas žvilgsnis. Geras vartininkas, kuris kaip bankrutavęs biržos lošėjas... Aš jį perpirksiu.“
Vyrai tęsia žaidimą. Jonas atremia klastingą smūgį.
JONAS (vartuose, vidinis monologas). „Pavojingas tas dičkis. Teks išdrįsti. Esant reikalui krisiu.“
Prie kokakolos aparato susibūrė keli žmonės.
PASTORIUS (vidinis monologas). „Santa, Coca. Padre nostro.“
Barba Choca pamoja Pastoriui. Tas palieka eilę prie kokakolos aparato ir greitai perbėga futbolo aikštelę išvengdamas smūgio.
BARBA CHOCA (Pastoriui). Tėve, tau teks pakrikštyti mano vartininką. Dvi dozės už darbą. Man patinka tas baltasis.
PASTORIUS. Tai ne darbas, o mano pareiga. Ir tam nereikia atlyginimo. Juolab jis greičiausiai jau pakrikštytas.
BARBA CHOCA. Pakrikštysim jį El Choco – baltuoju.
Dručkis muša į vartus iš arti. Jonas krenta siekdamas kamuolio. Bet kamuolys vartuose. Sirgalių šūksniai. Chulio veide įniršis.
CHULIO. Padre nostro, kuris esi San Pedre, tebūnie palaiminti tavo sūnūs ir tikėjimo riteriai. Jei ne per amžius, tai bent artimiausius 20 metų. Amen.
Futbolininkai tęsia kovą. Įvartis. Džiaugsmingas klegesys. Aplink aikštelę sėdintys, vaikštinėjantys vyrai, spalvingai apsirengusios moterys, įvairaus amžiaus vaikai. Kažkas lošia šaškėmis, kažkas deginasi saulėje. Iš šių vaizdų nenuspėtume, jog tai kalėjimas. Nepastebima jungtis – La Paso vaizdai: kažkas lošia futbolą, vaikštinėja, gamina valgį...
PASTORIUS (už kadro; vidinis monologas, besikeičiant vaizdams). „Niekada iki galo neperprantu žmonių. Nesuvokiu jų laimės ribų. Nei kada jie yra laisvi, nei kada surakintom širdim. Belieka melstis už juos, esančius ir čia, ir ten. Ir ten, ir čia. Jokio skirtumo.“
Pastorius geria kokakolą.
PASTORIUS (vidinis monologas). „Santa Coca. Coca sagrada. Vida sagrada.“
Moters ranka glosto vaikui galvą. Vyro ranka glosto moters kūną. Įvairios rankos, vėl rankos, vėl rankos skina kokos lapus.
PASTORIUS (vidinis monologas). „Kaip gyventi laisvėje, jei ji nesiskiria nuo kalėjimo...“
Kalėjimo vaizdai. Medinis Kristus. Daisy autobuse. Prabėgantys peizažai. Autobusas sustoja. Žmonės išlipa iš autobuso. Dykvietė. Vairuotojas atvožia autobuso motoro dangtį. Žmonės nebyliai žvelgia į dykumą.
DAISY (vidinis monologas). „Kodėl meilė vaizduojama kaip rojus? O ne kaip ši dykuma?.. Juk meilė lyg dykuma, kurią norisi paversti sodu...“
Vairuotojas, įkišęs rankas į motorą.
VAIRUOTOJAS (vidinis monologas). „Velnias, praleidžia aliejų... Vandens turėtų užtekti.“
Kalnų baltos viršūnės. Perėjos... Kokos laukuose darbuojasi daug valstiečių. Rankose kokos lapai... Vėl baltos kalnų viršūnės. Kokos milteliai delnuose. San Pedro kalėjimo kiemas. Kas žaidžia futbolą, kas sėdi ant grindinio, kas parimęs į sieną. Laikas lyg sustojęs.
BARBA CHOCA (žvelgia kažkur į tolį; vidinis monologas). „Visus žmones galima suskirstyti į tris kategorijas: visus susieja dieviška balta spalva. Žmonės gali būti kaip sniegas, kaip grūdų miltai ir kaip koka. Žmonės-sniegas savo gyvenime po savęs nepalieka nieko, jie niekam nereikalingi, jų gyvenimas neįsimintinas, jie tik aimanuoja, kai gyvenimas juos trypia kaip sniegą. Jie slysta per gyvenimą lyg per ledą, stipriai susitrenkdami, ir tiek... Žmonės kaip miltai daug pasiekia: jie dirba, įprasmina savo gyvenimą, sukaupia turto ir dalijasi savo pasiekimais su tais, kurie yra kaip sniegas, o jei nenori su „sniegu“ dalytis, tai sniegą jie ir trypia ar nukasa kastuvu kur į pašalį. Žmonės kaip koka. Svaigina, bet suteikia ir skausmo. O sniego, miltų žmonės jiems slapčia pavydi, kad jie yra kitokie, kad patys negali gyventi svaigulyje. „Kokoms“ pavydima jų laisvės, jų beprotybės. Žmonės kaip koka yra poetai, garsų kūrėjai, banditai, šventieji... Toks ir aš, mano baisumui ir laimei... Coca sagrada...“
Senas autobusas. Pro langą – Peru aukštikalnė. Autobusas sustoja. Visi keleiviai – suvargę kaimiečiai su vaikais, pilkais darbininkų veidais įvairaus amžiaus vyrai – išlipa. Ir žvelgia krūvelėje į tolį... Tarp jų – Jonas, Daisy ir jų vaikas. Pagyvenęs vyriškis dėmesingai žvelgia į Joną.
JONAS (vidinis monologas). „Nejaugi visą likusį gyvenimą įtariai žvelgsiu į mane stebintįjį... Bijosiu bare prie staliuko prieinančio sugėrovo... Nejaugi?..“
Vyriškis prisiartina prie Jono. Daisy stebi prisiartinantį prie Jono vyriškį.
DAISY (vidinis monologas). „Nejaugi visą gyvenimą nešiosimės baimę ir įtarumą. Nejaugi tiek nusikaltau mylėdama?“
Daisy žvelgia į savo kūdikį. Vyriškis prisiartina prie Jono.
VYRIŠKIS. Jūs nevietinis... Švedas?
JONAS (suklusęs). Britas.
VYRIŠKIS. Turėjau tokį draugą, švedą. Johaną... Graži B olivija (tarsteli pamodamas ranka).
JONAS. Graži... Kaip Švedija.
VYRIŠKIS. Tai jūs švedas? Čia Jūsų moteris (pamodamas į Daisy)?
JONAS (jau be nuogąstavimo veide). Buvau...
JONAS (vidinis monologas). „Dabar San Pedro pilietis...“
JONAS. O Jūs?
VYRIŠKIS. San Pedro pilietis. Kaip ir Jūs... Esu iš tokios vietos, kuri pabuvusiam suteikia pilietybę. Neverta to slėpti. Bent jau man... Jūsų akyse, Jūsų moters akyse tai parašyta.
Žvelgia į Jono ir Daisy vaiką.
VYRIŠKIS. Tik vaikelis – bolivietis...
PRAEITIS. Daisy autobuse. Šalia pakeleivis, davęs 18 pesų Daisy kelionei į San Pedrą. Per autobuso langą matyti praraja, ta pati, kurią įveikdavo Daisy, važinėdama iš savo kaimo į San Pedro kalėjimą.
La Pasas – tikras rojus europiečiui, besidominčiam senosiomis kultūromis, archeologiniais kasinėjimais ir istorinėmis senienomis, kuriomis užversti turgūs ir parduotuvėlės, išsidėsčiusios išilgai miesto gatvelių. Jono buitis – paprastas viešbutėlis, neįnoringas maistas. Naktiniai barai, vietinis folkloras, alkoholis. Atsitiktiniams pažįstamiems prisistato: „Jonas. Architektūros studentas.“
Pažintis bare su Daisy (18). Du vakarai drauge.
JONAS. Rytoj išskrendu, paskambinsiu iš Geteborgo.
Rytojus. Senas „Ford“ rieda oro uosto link. Pasienietis iškrausto lagaminą, pilną bolivietiškų senienų. Akivaizdu, kad žino, ko ieško: lagamino vamzdeliai prikimšti kokaino.
San Pedro kalėjimas. Jonas skambučiu praneša Daisy, kas jam nutikę. Daisy apsilankymas pas Joną. Daisy kelionės į kalėjimą. Daisy šeima, kaimelio gyventojai, slampinėjantys šunys... Jonas pavadinamas El Choco (Baltuoju) ir priimamas į San Pedro kalėjimo senbuvių ratą.
Daisy apsigyvena pas mylimąjį San Pedro kalėjime. Jos meilė išgelbėjo Joną. Šventa nenaudinga meilė Jonui.
Kalėjimo pastovus lankytojas – Pastorius (...). Per dažnus apsilankymus, susitikimus-išpažintis Jonas jam papasakoja savo gyvenimo prieš kelionę į Boliviją istoriją (epizodai komentuojami Jono pasakojimu ir pertraukinėjami epizodais iš gyvenimo San Pedro kalėjime): mokyklos baigimas, pirmieji savarankiški gyvenimo metai. Pirmieji pinigai... Pirmieji dideli pinigai... Stresas... Moterys... Chemija.... Narkotikai... Skolos... Lemtingasis pasiūlymas pervežti narkotikų siuntą iš Bolivijos...
Joną supa puikūs pašnekovai ir išskirtinai žavūs niekšeliai, tapę jo naujais draugais: kokaino magnatas Barba Choca, buvęs Centrinio banko valdytojas Chulio, buvęs Pensijų fondo valdytojas... Jiems nėra ko bėgti. San Pedro kalėjimas – saugiausia vieta.
Po 9 mėn. Daisy pagimdo sūnų.
Barba Choca suorganizuoja Jono, Daisy ir jų sūnaus pabėgimą iš kalėjimo. Trijulės mėnesį trukusi kelionė per visą žemyną iki Meksikos: pakeleivingos mašinos, sunkvežimiai, autobusai... Kuklūs viešbutėliai. Peizažai. LAISVĖ...
HAPPY END
Švedija. Geteborgas. Po metų. Jonas automobiliniu krautuvu prekybcentryje vežioja prekes. Daisy krauna ant prekystalių sultis. Šeima, augantis vaikelis, pasivaikščiojimai po parką. Vieną dieną į prekybcentrį užeina Barba Choca... Jono pokalbis su svečiu. Dideli Barba Chocos planai, dideli kokaino kiekiai, didelės rinkos, „savų“ žmonių poreikis. Jono skolos už pabėgimo iš San Pedro kalėjimo organizavimą
